Invazinė žuvis, kelianti nerimą JAV ir kitur
Jungtinėse Valstijose vis labiau nerimaujama dėl invazinės rūšies, kuri sparčiai alina upių biologinę įvairovę. Tai žuvis, vadinama „gyvatgalve“ (angl. snakehead), iš genties Channa, kuri plečiasi ne tik JAV teritorijoje, bet ir Azijoje bei Šiaurės Amerikoje plačiąja prasme.
Šios rūšies ypatumas – specialus kvėpavimo organas (suprabranchealinis), leidžiantis jai kvėpuoti atmosferos oru, be įprastų žiaunų. Dėl to gyvatgalvė gali išgyventi kelias dienas ne vandenyje, jei tik jos kūnas išlieka drėgnas.
Ji geba judėti sausuma, ropodama tarp netoliese esančių vandens telkinių. Tai leidžia jai savarankiškai kolonizuoti naujus ežerus, tvenkinius ar upelius, net jei tarp jų nėra tiesioginio vandens ryšio.
Kodėl JAV institucijos sunerimusios
JAV gyvatgalvė laikoma pavojinga invazine rūšimi, nes konkuruoja su vietinėmis žuvimis ir gali keisti vietos ekosistemas bei žvejybos išteklius. Aplinkosauginės institucijos, tokios kaip JAV Geologijos tarnyba (USGS), yra paskelbusios įspėjimus ir rekomendacijas, raginančias pranešti apie šios žuvies sugavimus.
Nors problema rimta ir dokumentuota, gyvatgalvė viena pati „neužkariauja“ visos upės akimirksniu. Jos poveikis – realus, bet susidaro per daugelį metų, kai ji plinta ekosistemose, kur neturi natūralių plėšrūnų.
Duomenų, kad ši žuvis tiesiogiai pultų žmones, nėra. Pavojus susijęs su ekosistemų pusiausvyra ir ekonominiais padariniais, o ne su tiesiogine grėsme žmogaus gyvybei.
Trys neįprasti pranašumai gėlavandenei žuviai
Gyvatgalvė tapo pasauline grėsme dėl trijų savybių, kurios gėlavandenėms žuvims itin retos:
- Ji yra labai ėdri plėšrūnė ir intensyviai medžioja kitus gyvūnus.
- Ji pasižymi didele prisitaikymo prie skirtingų sąlygų geba.
- Ji gali persikelti tarp atskirų vandens telkinių, ropodama sausuma.
Šių savybių derinys suteikia jai didžiulį ekologinį pranašumą vietose, kur vietinės rūšys tokių galimybių neturi.
Channa argus: garsiausias Vakarų pasaulyje gyvatgalvės pavyzdys
Vakarų šalyse geriausiai žinoma rūšis – Channa argus, išsamiai dokumentuota JAV Geologijos tarnybos ir kitų aplinkosaugos agentūrų.
Ji turi suprabranchealinį organą, leidžiantį kvėpuoti atmosferos oru. Tai suteikia jai didžiulį konkurencinį pranašumą prieš žuvis, kurios deguonį gauna tik per žiaunas ir yra labiau priklausomos nuo vandens kokybės.
Pagrindinis Channa argus maistas – žuvys, varliagyviai, vėžiagyviai ir smulkūs stuburiniai gyvūnai. Tokia mityba ir plėšrūniškas elgesys leidžia jai užimti aukščiausią trofinės grandinės lygį ekosistemose, kur ji įsitvirtina.
Kaip gyvatgalvė keičia ekosistemas ir ekonomiką
Ekosistemose, kur gyvatgalvė neturi natūralių priešų, ji gali pakeisti visos mitybos grandinės struktūrą. Jos plitimas sukelia kelias reikšmingas ekologines ir ekonomines pasekmes:
- Mažėja vietinių žuvų populiacijos ir bendra biologinė įvairovė.
- Keičiasi ekosistemų pusiausvyra: pasikeitus aukščiausio lygio plėšrūnui, išsiderina santykis tarp grobio rūšių ir vandens augalijos.
- Nukenčia žvejyba – tiek mėgėjų, tiek komercinė – ir tenka skirti milijonus eurų ar dolerių stebėsenai bei kontrolei.
Kai kur JAV jau imtasi itin griežtų priemonių, pavyzdžiui, upių atkarpų elektrifikavimo, siekiant sustabdyti iš Azijos atkeliavusią biologinę invaziją, galinčią negrįžtamai pakeisti vietos ekosistemas.
Kur labiausiai jaučiamas invazijos poveikis
Didžiausia problema fiksuojama JAV rytinėje pakrantėje ir Potomako upės baseine. Panašūs atvejai žinomi ir kai kuriose Rytų Europos teritorijose bei Azijos šalyse, kur skirtingos gyvatgalvių rūšys buvo išplėstos už savo pirminio arealo ribų.
Tai pavojinga ir gerai dokumentuota invazinė rūšis, tačiau ji nesunaikina ekosistemų „per naktį“. Poveikis yra laipsniškas, kaupiamasis ir labai priklauso nuo konkretaus vandens telkinio sąlygų bei jame gyvenančių rūšių įvairovės.
