Dvi nepriklausomos mokslinės studijos parodė smegenų pokyčius ir naujus molekulinės tinklus. Detalės
Kosminėje aplinkoje susidaro mikrogravitacija ir jonizuojanti spinduliuotė – du veiksniai, kurie sukelia ląstelių stresą ir veikia pagrindinius biologinius procesus (NASA).
Dešimtmečius kosmoso tyrinėjimai buvo sutelkti į raketas, skafandrus ir gyvybės palaikymo sistemas. Žmogaus kūnas atrodė esąs atsparus keleivis, gebantis prisitaikyti su treniruotėmis ir drausme.
Šis požiūris pradėjo keistis, kai kosminės misijos tapo ilgesnės, o medicininiai tyrimai – tikslesni dėl nuolatinio žmonių gyvenimo Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS).
Taigi, tyrimai parodė, kad kelionė už Žemės ribų ne tik keičia žmogaus kūno laikyseną ir pusiausvyrą.
Kompiuterinė analizė sieja molekulinės pokyčius kosmose su simptomais, kuriuos dažnai patiria astronautai, pvz., regos ir miego pokyčiais (NASA)
Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad kosminis skrydis perkelia smegenis kaukolėje, sukeldamas nuolatinę netiesinę deformaciją, ir perkonfigūruoja molekulinį tinklą, susijusį su širdies, neurologinėmis, raumenų ir jutimo ligomis. Taigi, kosmosas tampa ekstremaliomis sąlygomis, kurios greitai atskleidžia žmogaus gyvenimo biologines ribas.
Abi paskelbtos studijos buvo pabrėžtos žinomo amerikiečių kardiologo ir genetiko Eric Topol, kuris socialinės žiniasklaidos platformoje X pareiškė: „Žmonės nėra pasirengę ilgalaikiams kosminiams skrydžiams”.
Šiuo metu smegenys yra vienas iš sudėtingiausių kosminės biologijos klausimų: kas atsitinka, kai gravitacija dingsta keliems mėnesiams. Grįžus į Žemę, pasirodo aiškūs požymiai. Remiantis žurnale PNAS paskelbtu tyrimu, po pilotuojamo kosminio skrydžio smegenys negrįžta į tą pačią vietą, kurioje buvo prieš pakilimą.
Kosminis skrydis sumažina genų, susijusių su DNR remontu, aktyvumą, o tai yra svarbus atradimas, atsižvelgiant į kosminės radiacijos poveikį (NASA).
Magnetinio rezonanso duomenys rodo, kad kaukolė pasislenka į viršų ir atgal, o kartu su tuo įvyksta subtilus pasukimas, kuris pakeičia jos vidutinę padėtį. Tai nėra vienodas judesys.
Jutiminės ir motorinės sritys rodo ryškiausius pokyčius, o kitos sritys rodo šonines deformacijas, kurios neseka linijiniu modeliu.
Šie pokyčiai nėra tik statistinė iliuzija. Išsami smegenų vaizdų analizė prieš ir po misijos leidžia išmatuoti transliaciją ir regionines deformacijas, kurios ankstesniuose tyrimuose buvo paslėptos.
