Dešimtmečius daugelis mokslininkų manė, kad povandeniniai kanjonai – milžiniški gilūs slėniai, kurie nuo kontinentų pakraščių nusileidžia į vandenyno gelmes – susidaro panašiai kaip ir sausumos kanjonai: dėl upių erozijos.
Tačiau šiais metais prestižiniame žurnale „Science Advances“ paskelbtas naujas tyrimas paneigė šį ilgametį įsitikinimą, atskleidžiant, kad upės nėra pagrindinė šių įspūdingų geologinių struktūrų formavimo priežastis.
Tyrime, kuriam vadovavo Berlyno laisvojo universiteto geomokslininkė Anne Bernhardt, buvo analizuota daugiau nei 2000 povandeninių kanjonų, išsibarsčiusių po visą planetos kontinentų pakraščius. Naudodama pasaulinius statistinius modelius ir pažangius geografinių modelių analizės metodus, komanda nustatė, kad šių kanjonų susidarymo vietą tiksliau prognozuoja vandenyno dugno nuolydis, o ne upių buvimas.
Tyrimas rodo, kad tokie veiksniai kaip staigus kontinentinis nuolydis, tektoniniai procesai (tokie kaip plokščių judėjimas ir seisminė veikla), vandenyno plutos terminis atšalimas ir nestabilumas dėl povandeninių nuošliaužų yra lemiamais veiksniais kanjono atsiradimui ir formavimuisi jūros dugne.
Tai paneigia tradicinę hipotezę, kad povandeniniai kanjonai susiformavo daugiausia dėl senovinių upių erozijos, kurios, esant žemesniam jūros lygiui, toliau kasė žemiau vandens linijos.
Tada kaip jie susiformavo?
Mokslininkų teigimu, šie kanjonai susidaro, kai jūros dugnas yra labai stačiai nuožulnus. Tokiomis aplinkybėmis gravitacija sukelia nuošliaužas, griūtis ir nuosėdų judėjimus, kurie laikui bėgant iškasinėja vis gilesnes slėnius.
Pradėjus šiam procesui, greitos ir tankios povandeninės srovės, vadinamos drumzlinėmis srovėmis, perneša nuosėdas – smėlį, dumbulus ir organines medžiagas – į vandenyno gelmes. Šios srovės nėra panašios į upių vandens srautus, bet yra povandeninės ir sukeliamos tankio ir gravitacijos skirtumų, judėdamos žemyn didžiule jėga.
Tai nereiškia, kad upės yra visiškai nereikšmingos, bet jų vaidmuo nėra pagrindinis povandeninių kanjonų formavimosi veiksnys. Naujas tyrimas rodo, kad tam tikrais geologiniais laikotarpiais, pavyzdžiui, kai jūros lygis buvo ypač žemas, kai kurios upių žiotys buvo arčiau kontinento pakraščio ir prisidėjo prie nuosėdų susidarymo, kuris paspartino kai kurių kanjonų augimą. Nepaisant to, šis indėlis buvo antraeilis palyginti su jūrų geodinaminiais procesais.
Mokslinės ir klimato pasekmės
Šis atradimas ne tik pakeičia geologinį supratimą apie vandenyno dugną, bet ir turi svarbių pasekmių globalinio klimato tyrimams. Povandeniniai kanjonai veikia kaip natūralūs keliai, kuriais organinė anglis ir nuosėdos transportuojamos į gilumą, kur jos gali likti įstrigusios milijonus metų. Manoma, kad kasmet šiose struktūrose nusėda nuo 62 iki 90 milijonų tonų sausumos anglies, taip prisidedant prie planetos anglies sankaupų.
Geresnis supratimas apie tai, kaip ir kur susidaro šie kanjonai, pagerins pasaulinio klimato modelius ir mūsų prognozes apie tai, kaip efektyviai vandenynai kaupia anglį, kuri yra pagrindinis veiksnys reguliuojant globalinį atšilimą.
Šie atradimai taip pat turi praktinę reikšmę. Kanjono viduje susidarančios drumzlinės srovės gali būti pavojingos povandeninei infrastruktūrai, pavyzdžiui, telekomunikacijų kabeliams ir vamzdynams. Geresnis šių kanjonų pasiskirstymo ir dinamikos supratimas leis sukurti tikslesnius rizikos žemėlapius ir saugesnes planavimo strategijas.
