Mokslininkai aptiko netikėtai didelį nanoplastiko kiekį JAV parduodamuose buteliuose parduodamuose vandenyse.
- Plastikiniai buteliai, daugiau nanoplastiko.
- Vanduo iš čiaupo, mažesnė nematoma apkrova.
- Ultraplonos dalelės, galimas biologinis persikreipimas.
- Pasaulinė tarša, nepakankamai įvertintas mastas.
- Vandens valymas, neišspręsta problema.
- Kasdienis pasirinkimas, tiesioginis poveikis aplinkai.
Buteliuose parduodamas vanduo ir mikroplastikai: nemalonus palyginimas
Jau daugelį metų buteliuose parduodamas vanduo siejamas su grynumu, saugumu ir patogumu. Tačiau nauji tyrimai pradeda piešti ne tokią švarią daugelio butelių turinio, nematomo plūduriuojančio viduje, paveikslą. Analizavę įvairias komercines prekės ženklo rūšis ir palyginę jas su valytu vandentiekio vandeniu, mokslininkai nustatė, kad nanoplastiko – plastiko fragmentų, kurie yra dar mažesni už mikroplastikus – kiekis buteliuose gali būti kelis kartus didesnis nei vandenyje, tiekiamame tiesiai iš viešosios sistemos.
Šis kontrastas nėra nereikšmingas. Regionuose, kur geriamasis vanduo praeina per modernias valymo įrenginius, filtravimo, dekantavimo ir dezinfekavimo procesai žymiai sumažina suspenduotų dalelių kiekį. Tuo tarpu vanduo, kuris savaitėmis ar mėnesiais liečiasi su plastikiniais indais, gali įsisavinti mažas indų medžiagos daleles. Tai tarsi „tylus mainas“ tarp skysčio ir jo pakuotės.
Iš kur atsiranda šios nematomos dalelės?
Mikroplastikai ir nanoplastikai neatsiranda savaime. Jie susidaro dėl nuolatinio nusidėvėjimo: buteliai deformuojasi nuo karščio, dangteliai prisukami ir atsukami, vidinės paviršius nusidėvi transportavimo ir laikymo metu. Pasauliniu mastu šis procesas kartojasi milijonus kartų per dieną.
Vandentiekio vandens atveju kilmė yra labiau išsklaidyta. Kai kurios dalelės gali būti iš senų vamzdžių, paskirstymo sistemų ar net pačių šaltinių, pavyzdžiui, upių ir ežerų, kurie jau yra užteršti plastiku. Skirtumas yra tas, kad viešosios sistemos dažnai veikia kaip pirmoji barjera, o butelis daugeliu atvejų tampa tiesioginiu šaltiniu.
Naujos priemonės, leidžiančios pamatyti tai, kas anksčiau buvo nematoma
Vienas iš didžiausių šios srities tyrimų pasiekimų – galimybė stebėti daleles beveik molekuliniu mastu. Derindami skenuojančią elektronų mikroskopiją su pažangiais infraraudonųjų spindulių cheminio identifikavimo metodais, mokslininkai gali aptikti tokias mažas daleles, kurios anksčiau buvo tiesiog nepastebimos.
Šis techninis pažangos pasiekimas pakeitė problemos suvokimą. Daugiau nei pusė dalelių, rastų kai kuriuose mėginiuose, buvo nanoplastikai – tokie maži, kad jų neįmanoma lengvai išfiltruoti įprastiniais metodais, ir būtent dėl savo dydžio jie kelia didesnį susirūpinimą aplinkos sveikatos ekspertams.
Ką tai gali reikšti žmonių sveikatai
Dar nėra galutinio mokslinio sutarimo dėl ilgalaikio nanoplastiko poveikio. Žinoma tik tai, kad kuo dalelė mažesnė, tuo lengviau ji prasiskverbia per biologines barjeras, pvz., ląstelių membranas ar net tam tikras virškinimo ir kvėpavimo sistemų struktūras.
Kai kurie preliminarūs tyrimai rodo galimas uždegimines reakcijas, audinių pokyčius ir kitų cheminių teršalų, prisijungusių prie plastiko, pernešimą. Tai nėra tiesioginis priežastis nerimauti, tačiau tai aiškus ženklas, kad žmogaus organizmas sąveikauja su medžiagomis, kurios iki keleto dešimtmečių netgi neegzistavo jo kasdieninėje aplinkoje.
Tikrasis problemos mastas vis dar nežinomas
Vienas iš labiausiai atskleidžiančių šio tipo tyrimų rezultatų yra jausmas, kad tai, kas matuojama, vis dar yra tik dalis visumos. Jei dabartinės priemonės pradeda aptikti anksčiau neapskaitytų nanoplastiko kiekių, tikėtina, kad daugelyje aplinkos ataskaitų pasaulinė plastiko tarša yra nepakankamai įvertinta.
Tai turi tiesioginį poveikį vandens valdymui, pakuočių reglamentavimui ir atliekų mažinimo strategijoms. Kalbama ne tik apie tai, kas matoma paplūdimiuose ar upėse, bet ir apie tai, kas lašelis po lašelio patenka į žmogaus organizmą.
Kokį poveikį tai gali turėti aplinkai?
Plastiko ciklas nesibaigia tuščia buteliu. Kiekviena netinkamai perdirbta talpykla gali suskaidytis aplinkoje ir virsti tūkstančiais mikroskopinių dalelių, kurios keliauja ore, dirvožemyje ir vandenyje. Šias daleles gali praryti vandens organizmai, jos patenka į maisto grandinę ir sutrikdo visą ekosistemą, nuo planktono iki žuvų ir paukščių.
Be to, buteliuose parduodamo vandens gamyba yra susijusi su didelėmis energijos ir anglies dioksido sąnaudomis: talpyklų gamyba, transportavimas dideliais atstumais, šaldymas pardavimo vietose. Tuo tarpu viešosios geriamojo vandens sistemos paprastai turi daug mažesnį poveikį aplinkai vienam suvartotam litrui, ypač šalyse, turinčiose modernią infrastruktūrą.
Kiti žingsniai siekiant švaresnio vandens
Technologijos, kurios dabar leidžia aptikti nanoplastikus, taip pat atveria galimybes tobulinti vandens valymo procesus. Pažangios membraninės filtravimo technologijos, naujos kartos aktyvintosios anglies ir netgi natūraliomis medžiagomis pagrįsti sprendimai galėtų tapti pagalbininkais surenkant šias daleles, kol jos pasiekia vandens čiaupą.
Tuo pačiu metu kai kurios savivaldybės ir įmonės pradeda eksperimentuoti su pažangiais viešaisiais fontanais, pildymo sistemomis ir kampanijomis, skatinančiomis naudoti daugkartinio naudojimo butelius. Tai nedideli urbanistinio dizaino pokyčiai, kurie, sudėjus visus kartu, gali žymiai sumažinti vienkartinių talpyklų paklausą.
